Bado šokis

„Bado šokis“ pasirodė prieš pat paskelbiant 2008-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatą. Juo tapo šio romano autorius.
Ketvirtasis XX a. dešimtmetis. Etelė gyvena paprastą jaunos paryžietės gyvenimą. Ji svajoja, kad senelis šeimai pastatys Alyvinį namą, o jos kasdienybę skaidrina nauja draugė Ksenija. Vis apsilankantys tėvų draugai mezga saloninius pokalbius apie šį bei tą. Jie ginčijasi, gina savo nuomonę, juokiasi, tačiau juoktis laiko jau nebėra ir aiškėja, kad jokie žodžiai nebebus nekalti.
Šis autobiografinis romanas pasakoja apie badą. Tai ir pinigų badas, pastūmėsiantis tėvą išplėšti savo dukros svajonę, pripažinimo badas, išskirsiantis dvi vaikystės drauges, nuoširdumo badas, meilės alkis... Prisimindamas Etelę, kuriai buvo lemta tapti jo motina, rašytojas sako, kad jųdviejų gyvenimas – lyg M. Ravelio „Bolero“, kūrinys, pasakojantis pykčio, bado istoriją. Pasiekęs kulminaciją jis ūmai nutrūksta, ir stojusi tyla, apkurtindama tuos, kurie išgyveno, kelia jiems siaubą.
Jeanas Marie Gustave’as Le Clézio – vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų. Parašė daugiau nei 40 knygų. 1963 m. gavo Prix Renaudot, o 2008 m. Nobelio literatūros premiją.
„Le Clézio – poetinės avantiūros dainius, žmogiškumo tyrinėtojas. Humanizmo paieška kituose pasauliuose – tai ne šiaip graži frazė, o doktrina. Štai, tarkim, ponia Lessing rašė fantastinius romanus, o ir A. Nobelis, premijos įkūrėjas, nurodė ją teikti už „idealistinės krypties kūrinius“ ir pats labai mėgo S. Lagerlöf pasakas. Šia prasme J. M. G. Le Clézio tęsia tradiciją.“ – Horace Engdahl